Pivašiūnų miestelis apsuptas miškų ir kalvų, prigludęs prie tyvuliuojančio Ilgio ežero. Manoma, kad Pivašiūnų miestelio pavadinimas yra kilęs nuo upelio Pievesa. Kadaise upelis buvo sraunus ir gilus. Kalbama, kad kovų su kryžiuočiais laikais Lietuvos kariuomenės vyrai ir vadai sustodavo pailsėti ir arklius pagirdyti. Taip pat ieškodavo seklesnių vietų upelį perbristi, legenda pasakoja, kad srauni upelio srovė galėjo raitelį su šarvais ir žirgu nunešti. Tik drąsiausieji sugebėdavo įveikti upę.

Rašytiniuose šaltinuose Pivašiūnai minimi nuo 17 am. pradžios, tačiau ženklai rodo, kad miestelis egzistavo gerokai ankščiau. 1630 m greta gyvenvietės iškilo medinė bažnyčia, kurios fundatorius Jonas Klodskis Žygimanto Vazos diplomatas – buvęs karštas liuteronas, vėliau atsivertęs į katalikybę. Prieš mirtį aplinkines žemes bei bažnyčią testamentu paliko Trakų Benediktinų vienuolynui. Vienuoliai čia tvarkėsi beveik du amžius: plėtė miestelį turėjo tris kalves ir plytinę, įrengė kelias karčemas.

Bene įdomiausias ir niekaip nepaaiškinamas šio krašto įvykis yra Jono Kolskio parvežtas iš užsienio Švč. Mergelės Marijos paveikslas, per karus ir gaisrus likęs nenukentėjęs, ėmęs garsėti kaip stebuklingas ir 18 amžiuje bažnytinės vyresnybės tokiu pripažintas. 

Tarpukario metu Pivašiuonuose veikė pašto agentūra, policijos punktas, girininkija, malūnas, lentpjūvė, vėliau ir kavinė – parduotuvė, pieninė, netgi bankelis. 1905 metais atidaryta pradžios mokykla, kurioje dirbo du mokytojai. 2005 metais Pivašiūnų mokykla atšventė solidų šimto metų jubiliejų. Nuo 1918 m. Pivašiūnai kurį laiką buvo valsčiaus centras.

Šiandien miestelis garsėja Pivašiūnų Švč. Mergelės į dangų ėmimo bažnyčia su stebuklingu Dievo Motinos paveikslu. Žolinės atlaidai pritraukia minias piligrimų iš viso pasaulio.

Pivašiūnuose vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas. Po mokyklos stogu glaudžiasi kaimo biblioteka bei kultūrinės veiklos klubas, kuriame suburta nemažai meno kolektyvų. Įkurti parapijos senelių globos namai. Miestelį puošia paminklas, skirtas Valstybės Tarybos nariui, Nepriklausomybės akto signatarui Kun. Alfonsui Petruliui.

Sparčiai vystosi kaimo turizmas. Prie Ilgio ežero įrengtas paplūdimys ir kempingas, organizuojamos jaunimo stovyklos, rengiami profesionalių dailininkių bei skulptorių plenerai.

2006 m. rugpjūčio 15 d. Pivašiūnams buvo istorinė data. Pirmą kartą miesteliui įteiktas herbas ir regalijos – vėliava bei antspaudas.

Mėlyname skydo lauke gulsčiame sidabriniame pusmėnulyje ragais į viršų auksinis Pivašiūnų Švč. Mergelė Marijos su kūdikėliu paveikslas, viršuje apsuptas 12 mažesnių auksinių ir 12 didesnių sidabrinių šešiakampių žvaigždžių, papėdėje – heraldinis juodas trikalnis.

Simbolika:

• Heraldinis trikalnis - simbolizuoja bažnyčios, mokyklos ir piliakalnio kalnelius.
• Mėlyna spalva - simbolizuoja dangų, dvasios ramybę.