Alovė (Alytaus r.) yra įsikūrusi apie 9 km į pietryčius nuo rajono centro, šalia Alovės ežero, iš kurio išteka dešinysis Nemuno intakas – Alovės upelis. Miestelio vardas amžių bėgyje daug kartų keitėsi: 1692 m. jis buvo vadinama Holawa, 19 a. pr. Olawa, 18694 – 1914 m. Aleksandrava, 1911 – 1917 m. Alavė, nuo 1920 m. iki šiol Alovė. Alovės vardas apipintas įvairiausiomis versijomis bei legendomis. Žymiausio onomastikos tyrėjo A. Vanago nuomone miestelio pavadinimas yra hidroniminės kilmės – nuo upės Alovės vardo. Alovė nuo 19 a. antros pusės iki 20 a. pirmosios pusės buvo valsčiaus, vėliau apylinkės, šiuo metu – seniūnijos centras.

Alovėje ir jos apylinkėse gyventa nuo seno. Tai liudija iki mūsų dienų išlikę pilkapiai ir senkapiai. 1888 – 1889 m. Ed. Volteris tyrinėjo Alovės ir Slabadėlės griautinius kapinynus, pastarasis datuojamas 4-uoju amžiumi, o Alovės 12 -13  amž. Archeologinių tyrimų metu iškasta 150 kapų su vertingais to meto radiniais, iš kurių itin reikšmingi – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų (1411-1430 m.) Lietuvoje kaldinti 8 denarai. 1955 m. prie Baltosios Alovės dvaro rūmų, moliniame puode rastas 14 a. pab. – 15 a. per. 2-jų sidabro lydinių ir monetų lobis – 5 Lietuvos pinigėliai su Vytimi vienoje ir Gediminaičių stulpais kitoje pusėje ir 56 Prahos grašiai, kaldinti Vaclovo IV (1378-1419). Šie radiniai byloja, jog tuo laiku čia būta gana svarbaus kovų su Kryžiuočių ordino centro. Teritorija priklausė kunigaikščiui, buvo jo žirgynas – tai liudija iki mūsų dienų išlikęs Kaniūkų kaimo pavadinimas. 6-18 a. Alovė karaliaus stalo Alytaus ekonomijos valda. Ji tęsėsi nuo Alovės iki Pajevonio ir toliau iki Prūsijos sienos. Pradėjo kurtis dvarai, apie  kuriuos formavosi kaimai. Manoma, jog 1697 m. Alovėje jau būta bažnyčios. 1802 m. dvaro  savininkas J. K. Gediminas pastatė naują medinę Švenčiausios Trejybės bažnyčią. 1850 m. dabartinės Alovės valdas sudarė Gediminams, Ratautams ir kitiems savininkams priklausantys  bažnytkaimis, 4 dvarai ir 7 kaimai. Vienas palivarkas pradėtas vadinti Baltąja Alove, o kitą dėl jame esančio raudonų plytų svirno raudonąja Alove, buvo ir Bajorkiemio  dvaras.

Audros metu šimtametei bažnyčiai apgriuvus J. K. Gediminas iš rusų valdžios gavo leidimą kapų koplyčios remontui. Parapijiečių remiamas bei kunigo palaikomas jis 1900 m. koplyčią perstatė į trinavę bažnyčią, prie kurios radosi ir medinė varpinė. Kloviškių pasipriešinimą  lenkinimui aprašė A. Smetona 1908 m. ,,Viltyje“: gyventojų dauguma buvo lietuviai, bet mišios bažnyčioje vykdavo tik lenkų kalba. Kunigui pradėjus pamaldas ir pamokslus vesti lenkų kalba  kilo triukšmas su lenkais, privedęs net iki teismų. Proceso metu aloviškius atstovavo J. Vileišis, kuris bylą laimėjo.1863 m. nacionaliniame išsivaduojamajame sukilime dalyvavo ir aktyviai jį rėmė aplinkinių dvarų savininkai. Alovės miškuose veikė sukilėlių būriai. Baltosios Alovės dvare buvo pastatytos medinės kareivinės, kuriose įsikūrė caro kazokų daliniai, nuo kurių kentėjo aloviškiai. Carinei valdžiai nuslopinus sukilimą, nemaža dvarininkų ir gyventojų buvo suimti ir ištremti. Raudonosios Alovės savininkas Ratautas pardavė savo dvarą A. Maniuchinui ir Alovė iki 1915 m. buvo vadinama naujojo savininko vardu Aleksandrava. Carinei valdžiai uždraudus lietuvių kalbą ir spaudą, draudžiama literatūra aloviškius aprūpindavo knygnešiai M. Sakalauskas, J. Bučinskas ir kt. Nors Alovėje 1865 m. buvo įsteigta rusiška pradinė mokykla, kaimų pirkiose ,,daraktoriai“ vaikus slapta mokė lietuviškos rašybos ir tikėjimo tiesų. Valsčiau centre rusai įrengė kalėjimą, prie dvaro kareivines su įtvirtinimais, prie upės žvalgybos bokštą, Poteronyse sandėlius ir kt. 

Atkūrus  Lietuvos valstybę, buvo atsisakyta dviejų Alovių vardų ir valsčius buvo pradėtas vadinti Alove. 1923 m. joje gyveno 52 žmonės. Remiantis ,,Elenchus omnium ecclesarium...“ 1928 m. Alovės parapijai priklausė 4 523 tikintieji. Padidėjus gyventojų skaičiui mokykla 1932 m. perorganizuota į 6 skyrius.

Pokario metais Alovė tapo 1949 m. įsteigto kolchozo centrine gyvenviete. 1944 m. veikė septynmetė, nuo 1954 m. vidurinė mokykla, biblioteka, kultūros namai, paštas, sveikatos punktas ir kt. 1979 m. miestelyje buvo 442 gyventojai.Atgavus Lietuvos nepriklausomybę  seniūnijoje gyvena apie 2 500, iš kurių apie 500 žmonių seniūnijos centre. Alovėje veikia pagrindinė mokykla, kurioje 1997 m. įsteigtas muziejus, paštas, biblioteka, kultūros namų filialas ir kt. Iš Alovės kilo arba joje gyveno nemaža garsių Lietuvos žmonių: kai kurių istorikų teigimu 1690 m. sausyje čia mirė Trakų vaivada  M.A. Oginskis, 1919-1921 m. pradžios mokykloje dirbo literatas, satyrikas, aktorius P. Biržys – Pupų Dėdė, 1970-1973 m. mokytojavo literatė J. Černiauskienė, gimė skulptorius D. Belevičius ir kt.Bolševikų okupacijos metais nemaža gyventojų iš Alovės ir jos apylinkių buvo ištremta į Rusijos gilumą. Dar nesibaigus II-am pasauliniam karui miškuose pradėjo organizuotis Lietuvos partizanų būriai. 1945 m. pavasarį A. Ramanauskas užmezgė ryšius su Alovės valsčiuje išsivarsčiusiais pavieniais rezistentų būreliais ir sutelkė juos į 140 vyrų kuopą, vėliau tapusia sudėtine A. Ramanausko – Vanago vadovaujamos Dainavos partizanų apygardos dalimi. Kovose už valstybės nepriklausomybę nemaža aloviškių paaukojo savo gyvybes, jų atminimas įamžintas memorialiniais ženklais.

Alovė istorinio herbo niekada neturėjo. Heraldikos komisijoje kartu su seniūnijos ir bendruomenės atstovais svarstant naujo herbo simbolius buvo nuspręsta pavaizduoti visoje šalyje žinomus Alovės pinigų lobius, upę ir pažymėti Švenčiausios Trejybės bažnyčią, kuri buria ir vienija seniūnijos gyventojus, švenčiant bažnytines ir pasaulietines šventes, vykdo bendruomenę vienijančią ganytojišką misiją. Maldos namų ženklu buvo parinkta Dievo Apvaizdos akis, Biblijoje akis yra visažinystės, budrumo ir nuolatinės Dievo globos simbolis. Krikščioniškajame mene akis iš kurios sklinda saulės spinduliai, reiškia Dievą, dievišką išmintį. Akis trikampyje - dieviškąją Trejybę, kuri yra svarbiausia krikščionybės dogma, pagal kurią vienas Dievas trijuose asmenyse: Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji dvasia. Teologijoje Apvaizda tai – dieviška globa visiems pasaulio reikalams ir kiekvienam žmogui rodanti savo gerumą ir meilę. Dievo apvaizdos titulą turi ne viena Lietuvos parapijų bažnyčia. Šiuo ženklu yra pažymėta 1789 m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, 1782 m. JAV didysis antspaudas, JAV, Estijos, Ukrainos pinigai ir kt.

Upės tėkmė simbolizuoja laiką, praeitį, nuolatinį atsinaujinimą.

Simbolių kalboje pinigai – materialinių vertybių, visų žemiškųjų gėrybių įsikūnijimas. Krikščionybėje moneta kartais reiškė tikinčiojo sielą, kurioje atspaustas Dievo ženklas.

Mėlyna spalva heraldikoje – ištikimybės, dieviškosios išminties, pastovumo, sąžiningumo ir dangaus išraiška. Raudona spalva reiškia drąsą, narsą ir meilę.

Dailininkas Rolandas Rimkūnas parengė Alovės herbo etaloną, kurį Heraldikos komisija aprobavo 2008 m. birželio 5 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 377).

Herbo aprašymas

Herbinis skydas perkirstas sidabrine juostele į mėlyną ir raudoną laukus, viršutiniame vaizduojama auksinė dievo Apvaizdos akis, apačioje – trys sidabriniai bezantai (monetos).

Alovės seniūnijai herbas įteiktas 2008 m. rugsėjo 27 d.