Daugai yra viena seniausių vietovių Lietuvoje. Pirmą kartą miestelis paminėtas Kryžiuočių kronikų aprašymuose 1384 m.

14-15 a. Dauguose stovėjo valdovų medžioklės pilis ir žvėrynas. Kai kurie istorikai mano, kad Jogaila medžiodamas Dauguose susitiko su kryžiuočiais ir sudarė slaptą sutartį, kuria pasižadėjo neremti Kęstučio.

Vytauto laikais Dauguose buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Čia Didysis Lietuvos kunigaikštis dažnai užsukdavo pamedžioti. Kad Dauguose būta svarios kunigaikščio rezidencijos liudija, tai, jog Vytautas 14 a. pabaigoje nurodė pastatyti bažnyčią.

Dabartinė mūrinė bažnyčia baigta statyti 1862 m., o 20 a. pradžioje šioje bažnyčioje pamokslai buvo sakomi lietuviškai.

Miesteliui būdingas linijinis planas. Kaip daugelyje linijinio plano miestelių prekyba vyko pagrindinėje Daugų aikštėje. Daugams laisvojo miesto teises ir herbą 1792 m. balandžio 26 d. suteikė paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas. Privilegijos pergamentinis originalas saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve. Istorine herbe pavaizduotas šarvuotas karys su alebarda, skydu ir kalaviju turėjo saugoti Daugų miestą ir visą kraštą nuo gręsiančio pavojaus, ginti miestiečių įgytas teises. Galimas daiktas, kad kario idėja buvo pasiskolinta iš senųjų Trakų kunigaikščių antspaudų. 1998 metais, t.y. daugiau kaip po 200 metų Daugų istorinis herbas buvo oficialiai atkurtas.

Po pirmojo pasaulinio karo, Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Iš Daugų kilęs kunigas Vladas Mironas buvo vienas iš akto signatarų, pasirašiusių nepriklausomybės paskelbimo aktą. Signataro Vlado Mirono vardu pavadinta Daugų gimnazija. Be šios mokyklos Daugų seniūnijoje yra technologijos ir verslo mokykla, vaikų darželis, bibliotekų filialai, kultūros namai, ambulatorija, paštas, palaikomo gydymo ir slaugos ligoninė, kavinė. Veikia visuomenės organizacijos.

Verslo įmonės plėtoja medžio pramonę, žuvininkystę ir kitas verslo sritis. Vietiniai meno kolektyvai linksmina daugiškius ir svečius, dalyvauja įvairiuose rajoniniuose ir respublikiniuose renginiuose.

Daugams laisvojo miesto teises ir herbą – šarvuotą karį su alebarda – 1792 m. balandžio 26 d. suteikė Stanislovas Augustas. Išliko 1792 m. Daugų privilegijos originalas (LVIA, f. 1135, ap. 1, b. 64) ir jos įrašas Lietuvos Metrikoje su perpieštu miesto herbu (LM, kn. 556,l. 104-105^v). Tačiau netrukus miesto savivalda buvo panaikinta ir herbas ilgam užmirštas. XX a. pradžioje jį nupiešė Bronius Šaliamoras, vėliau - Marijanas Gumowskis (Marijan Gumowski). Autoriai pakeitė spalvas, be to, B. Šaliamoro piešinyje neliko skydo, o M. Gumowskio – ir kalavijo.

Po 200 metų Daugų istorinis herbas atkurtas. Siekiant lakoniškumo atsisakyta nereikšmingų žemės, sijono spalvų ir atspalvių. Melsva šarvų spalva pakeista į mėlyną, kad geriau derėtų prie sidabrinio herbo lauko.

Daugų herbo (kaip ir Ariogalos) simbolika greičiausiai susijusi su XVIII a. pabaigos politiniais įvykiais. Šarvuotas karys su alebarda, skydu ir kalaviju turėjo saugoti Daugų miestą ir visą kraštą nuo gresiančio pavojaus, ginti miestiečių teises. Manoma, jog kario idėja pasiskolinta iš senosios Trakų kunigaikštystės heraldikos.

Daugų herbas patvirtintas Lietuvos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 4 d. Dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Herbo aprašymas

Sidabriniame skydo lauke ant žalios kalvos (skydo papėdė) stovi mėlynais šarvais apsitaisęs karys, dešinėje rankoje laikantis tokios pačios spalvos alebardą, kairėje – mėlyną apvalų skydą, prie juosmens kabo trumpas kalavijas. Kario plaštaka ir veidas natūralios spalvos, sijonas ir antpečiai žali, jų kraštai ir pagražinimai, taip pat šalmo plunksnos, šalmo ir skydo apvadai, diržas – auksiniai, alebardos kotas juodas.