XVIII am. viduryje Lietuvos Lenkijos karalius Žygimantas Augustas III Nemunaičiui suteikė prekyvietės privilegiją. Tai reiškia, kad miestelis tapo svarbiu ekonominiu centru ne tik pietų Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. Prekymetis trukdavo 7-9 dienas. Čia susirinkdavo pirkliai iš Lietuvos, Lenkijos, Prūsijos ir Rusijos. Norėdami prekiauti, turėjo mokėti mokestį mietelio administracijai. Kadangi pirkliams reikėjo nakvynės, maisto, pašaro arkliams, todėl ir vietos gyventojais neblogai uždirbdavo.

Paskutinis Lietuvos Lenkijos karalius Stanislovas Poniatovskis, 1792 m. Nemunaičiui suteikė Magdeburgo teises. Miestelis turėjo tarybą, kuri posėdžiavo rotušėje, tai pat teismą, kuris sprendė vietos gyventojų administracines ir baudžiamąsias bylas. XVIII a. po trečiojo Lietuvos Lenkijos padalijimo miestelis esantis dešiniajame Nemuno krante atitekto Rusijos imperijai, o užnemunė - Prūsijai.

Kaip panemunės gyvenvietė Nemunaitis nekartą buvo karų, sukilimų apsuptyje, spaudos draudimo laikotarpiu platino lietuvišką žodį.

Šiandien miestelis yra seniūnijos centras. Čia organizuojamos įvairios kultūrinės ir pramoginės šventės (Joninės, Užgavėnės, Derliaus). Rengiamos stovyklos jaunimui.

Nemunaičio seniūnijoje yra pagrindinė mokykla, bažnyčia, medicinos punktas, paštas, bibliotekos filialas, kultūros namai, veikia 22 smulkaus ir vidutinio verslo įmonės. 1999 m. lapkričio 10 d. prezidento dekretu buvo atkurtas Nemunaičio istorinis herbas.

Herbas

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl miestų herbų tvirtinimo“ ir atsižvelgdamas į Lietuvos heraldikos komisijos išvadą, Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus 1999 m. lapkričio 10 d. patvirtino Nemunaičio herbą.

Iš Lietuvos heraldikos komisijos išvados:

Istoriniai duomenys. Nemunaičio miesteliui savivaldos arba laisvojo miesto teises 1792 m. kovo 19 d. suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas. Privelegijos pergamentinis originalas su spalvotu miesto herbo piešiniu neišliko. Žinomas tik privelegijos įrašas Lietuvos Metrikoje, kuri dabar saugoma Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve Maskvoje. Apibūdindamas miesto herbą, valdovas rašė: „O kad miesto magistras, kaip ir miesto valdžia galėtų naudotis tarnybos reikalams antspaudu ir atskiru tas miestas didžiuotųsi herbu, jam suteikiame herbą, koks čia žemiau matyti nupieštas, tai yra mėlyname lauke Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karalaitį, šventąjį Kazimierą, laikantį dešinėje rankoje kryžių su nukryžiuotuoju, o kairėje – leliją.“ Pagal to meto madą, miestui buvo suteiktas ne parapijos (Nemunaičio bažnyčia turėjo Švč. Mergelės Marijos Gimimo titulą), o Lietuvos valstybės globėjo Šv. Kazimiero atvaizdas. Būtent jis turėjo saugoti naująjį miestą ir kraštą nuo kaimyninių valstybių agresijos.

Po Targovicos konfederatų pergalės 1792 m. gegužės – birželio mėn. Nemunaičio savivalda buvo uždrausta. Netrukus nauja valdžia pareikalavo jai prisiekti ir nurodyti, iš kur gavo pinigų privelegijai įgyti, kiek iš viso išleido savivaldos įkūrimui. Kaip aiškėja iš iš Nemunaičio įgaliotinio Motiejaus Kucevičiaus pateiktų duomenų, miestelėnai tam reikalui turėjo 4595 auksinus: 1800 auksinų pasiskolino iš Nemunaičio klebono, dalį – iš žydų, kitus sudėjo patys. Atvykusiam į Nemunaitį ponui Herburtui duota 36 auksinai, vėliau, kai jis vyko į Varšuvą privelegijos parvežti, - 1680, po to – dar 900, ponui Giedraičiui, padėjusiam išrūpinti privelegiją, - 360 auksinų, už žyminį popierių ir privelegijos aktavimą sumokėta 54, privelegijos parašymas atsiėjo 18, jos aktavimas Vilniaus magistrate – 18, metrikantui ponui Kačanovskiui sumokėta 54, aktų knygų popierius ir jų įrišimas kainavo 14 auksinų ir t.t. Iš viso privelegijai bei savivaldos įkūrimui išleista 4594 auksinai ir 14 grašių. Palyginti su kitais Lietuvos miestais, Nemunaitis išleido daug daugiau pinigų, negu jų reikėjo iš tikrųjų. Tolimesni įvykiai Nemunaičio siekį turėti savivaldą galutinai sužlugdė 1793 m. antrasis, o 1795 m. – trečiasis valstybės padalijimas. Tiesa, Nemunaičio gyventojai bemaž iki XIX a. vidurio bylinėjosi, siekė atgauti prarastas teises, tačiau jiems to padaryti nepavyko.

Po 2000 metų Nemunaičio istorinis herbas atkuriamas pirmą kartą. Etaloną, remdamasis vieninteliu išlikusiu originaliu herbo piešiniu Lietuvos Metrikoje, padarė dailininkas Juozas Galkus. Jį heraldikos komisija aprobavo 1999 m. spalio 28 d.

Herbo aprašymas. Mėlyname lauke (papėdė žalia) vaizduojamas Šv. Kazimieras, laikantis dešinėje rankoje auksinį kryžių, kairėje žalią lelijos šakelę su sidabriniais žiedais. Šventasis dėvi raudonus marškinius ir apsiaustą, papuoštą šermuonėlio kailiu, ant galvos – raudona su auksiniais lankais Lietuvos kunigaikščių karūna. Veidas ir rankos natūralios spalvos, plaukai juodi, apavas auksinis.