K. Sventickas gimė 1946 m. kovo 19 d. Delnicos kaime, Šeštokų seniūnijoje, Lazdijų rajone. Vaikystės metai prabėgo Tomsko srityje. 1973 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, Ekonomikos fakultetą, kvalifikacija – ekonomistas.

1988 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultete apgynė disertaciją tema „Ekonominės informacijos formavimo ir naudojimo organizavimas operatyviniamvaldymui“. Paskutinės darbovietės – Alytaus rajono savivaldybė, Valdytojo pavaduotojas-ekonomikos skyriaus vedėjas (1991–1994 m.); Lietuvos žemės ūkio bankas. Skyriaus valdytojo pavaduotojas Alytuje ir Kaune (1994–1999 m.); UAB „Vita Baltic International“ porolono gamyklos generalinio direktoriaus pavaduotojas (1999–2014 m.).

Aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Savo mokslinius darbus, straipsnius, politines įžvalgas publikavo regioninėje bei respublikinėje spaudoje, daugelio knygų autorius.

K. Sventickas labai daug jėgų ir energijos skyrė visuomeninei veiklai, buvo pilietinės iniciatyvos draugijos „Mūsų Dzūkija“ vadovas, Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ vienas iš steigėjų, Alytaus Dzūkijos LIONS klubo narys, vienas iš Alytaus pilietinio judėjimo, Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklos draugijos steigėjų bei vienas aktyviausių jos narių.

K. Sventickas buvo įvairių reikšmingų pilietinių iniciatyvų idėjinis vedlys ir iniciatorius, Dzūkijos krašto gamtos ir edukacinio paveldo saugotojas, savo darbais garsino Alytaus rajoną mokslo, švietimo, kultūros ir aplinkos apsaugos srityse, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Jis vykdė Alytaus krašto išsaugojimui skirtą aplinkosauginę veiklą: visuomeninių akcijų organizavimas prieš planuotą celiuliozės statybą Alytaus rajone, reikalavimai, kad būtų tinkamai tvarkomas pramoninis dumblas Bakšių kaime, akcijos ir kita veikla, siekiant išsaugoti Punios šilo gamtines vertybes.

Į pilietinių organizacijų inicijuotas problemų sprendimo paieškas  K. Sventickas įtraukdavo LR Seimo narius, Vyriausybės atstovus. Jis gilinosi į ekonomikos, verslo ir visuomenės santykius, visuomenės gerovės užtikrinimo mechanizmus, publikavo knygas ir straipsnius.

Taip pat vykdė pedagoginę veiklą – dėstė Lietuvos žemės ūkio akademijoje, skaitė paskaitas Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) dalyviams.

Žmonės su didele pagarba vertina jo žmogiškąsias savybes – atidumą, atjautą, norą padėti.

Principinė laikysena, tiesos ir teisingumo visuomenėje paieškos buvo tapusios jo gyvenimo dalimi.

K. Sventickas mirė 2020 m., eidamas 75-uosius metus. 

Alytaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkas, Raižių musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas, Punios seniūnijos Raižių seniūnaitijos seniūnaitis.

I. Makulavičiaus iniciatyva ir pastangomis buvo pastatyti nauji totorių bendruomenės namai, kurie vėliau pagal jo parengtą projektą buvo renovuoti, įrengtas geoterminis šildymas. Suremontuota ir atnaujinta Raižių mečetė.

I. Makulavičius daug prisidėjo, kad 2010 m. Raižiuose būtų pastatytas paminklas Lietuvos kunigaikščiui Vytautui Didžiajam, asmenybei, kurią Lietuvos totoriai itin gerbia ir vertina.

Lietuvos totoriai Raižius laiko Lietuvos totorių sostine. Tai yra ir dėl aktyvaus Alytaus apskrities totorių bendruomenės pirmininko I. Makulavičiaus įtakos. Dėl aktyvios totorių bendruomenės veiklos Raižiai yra viena lankomiausių vietų rajone. Į juos atvyksta ir valstybės vadovų, ir aukštųjų mokyklų studentų bei dėstytojų, domisi pavieniai turistai ir grupės, tiesiogiai susipažįsta su Lietuvos totorių gyvenimu, kuris neatsiejamas nuo Alytaus rajono bendruomenės gyvenimo.

Raižiuose per dieną apsilanko ne viena lietuvių ir užsieniečių turistų grupė. I. Makulavičius veda ekskursijas, vietos totoriai vykdo totoriškų valgių edukacines programas, tuo garsina ne tik Raižius, bet ir visą Alytaus rajoną.

I. Makulavičius padeda ir konsultuoja kuriant naująjį trijų tautų: lietuvių, totorių ir žydų, muziejų Butrimonyse, noriai prisideda prie Butrimonių gimnazijos organizuojamų edukacinių renginių, ugdomosios veiklos, perteikiant istorines žinias, totorių ir lietuvių tautų bendrumus ir skirtumus.

Siekiant pažymėti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700 metų jubiliejų, paminėti bendrą lietuvių ir totorių kovą su Kryžiuočių ordinu, skatinti Lietuvos visuomenę domėtis valstybės praeitimi, jos istorija ir kultūra, Lietuvos Respublikos Seimas 2021 m. paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais.

I. Makulavičius ypač prisideda saugantį ir puoselėjantį savo tautos tradicijas bei vietos gyventojų – totorių ir lietuvių – bendrumą, savo aktyvia veikla garsina Alytaus rajoną.

Alytaus rajono savivaldybės taryba nusprendė suteikti Alytaus rajono garbės piliečio vardą I. Makulavičiui už Alytaus rajono vardo garsinimą, puoselėjant lietuvių ir totorių bendrumą, istorijos ir kultūros, tautinio identiteto saugojimą.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius gimė 1938 m. Lazdijų rajono Gudonių kaime ūkininkų šeimoje. 1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1957 m. studijas nutraukė, nes buvo pašauktas atlikti tarnybą sovietinėje armijoje. Grįžęs iš armijos, tęsė teologijos studijas, kurias baigė 1962 m. Tų pačių metų balandžio 18 d. vyskupo P. Maželio įšventintas kunigu. 1962–1975 m. tarnavo vikaru Alytuje, Lazdijuose, Kudirkos Naumiestyje, Prienuose ir Simne. 1968 m. įstojo į Jėzaus Draugiją. 1969 m. už akciją dėl Kauno kunigų seminarijos sovietinei valdžiai uždraudus eiti kunigo pareigas, metus dirbo gamykloje ir Prienų melioracijos statybos valdyboje.

Dirbdamas Simne, 1972 m. kovo 19 d. pradėjo leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, kurią redagavo 11 metų, iki 1983 m.

1975–1983 m. buvo Kybartų klebonas. 1978 m. lapkričio 13 d. drauge su kitais keturiais kunigais įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. 1983 m. suimtas ir, apkaltinus antitarybine propaganda ir agitacija, nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo. Kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 m. ištremtas į Sibirą, tačiau po pusmečio, prasidėjus „perestroikai“, paleistas į laisvę.

1989 m. Lietuvos Vyskupų Konferencijos paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dvasios tėvu, 1990 m. – šios seminarijos rektoriumi.

Buvo Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete Didysis kancleris, Kauno arkivyskupijos „Carito“ pirmininkas.

1999-2002 m. buvo Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas. 2002 m. rugsėjo 20 d. išrinktas Lietuvos Vyskupų Konferencijos vicepirmininku trejų metrų kadencijai. Nuo 2005 m. rugsėjo 20 d. išrinktas Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininku, taip pat vadovavo LVK Visuomenės informavimo priemonių komisijai bei Socialinių reikalų tarybai. 2008 m. lapkričio 5 d. iš naujo išrenkamas Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininku trejų metų kadencijai. Taip pat 2008 m. lapkričio 5 d. išrinktos LVK Nuolatinės tarybos pirmininkas, LVK Visuomenės informavimo priemonių komisijos pirmininkas, LVK Socialinių reikalų tarybos pirmininkas.

2011 m. spalio 23–26 d. LVK posėdyje trejų metų kadencijai vėl išrenkamas Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininku. Taip pat iš naujo išrenkamas LVK Visuomenės informavimo priemonių komisijos pirmininku ir Socialinių reikalų tarybos pirmininku. 2013 02 14 d. LVK plenariniame posėdyje iš Socialinių reikalų tarybos pirmininko pareigų atsistatydino. 2014 m. spalio 28 d. perrinktas LVK Visuomenės informavimo priemonių komisijos pirmininku. Iš šių pareigų 2015 m. birželio 30 d. atsistatydino.

2015 metų birželio 11 dieną Šventasis Tėvas Pranciškus priėmė Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus atsistatydinimą iš pareigų pagal Kanonų teisės kodekso 401 kanono 1 paragrafo nuostatas ir paskyrė jį apaštaliniu administratoriumi, kol paskirtasis arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ perėmė arkivyskupijos valdymą.

Nuo 2015 m. liepos 11 d. yra arkivyskupas emeritas.

2019 m. rugsėjo 1 d. popiežius Pranciškus paskyrė arkivyskupą Sigitą Tamkevičių kardinolu. Priimtas į Kardinolų kolegiją 2019 m. spalio 5 d. Kardinolų skyrimo konsistorijoje.

Popiežius Pranciškus paskyrė kardinolo globai Šv. Angelės Meriči bažnyčią Romoje. Iškilmingos perdavimo apeigos vyko 2020 m. sausio 26 d. pirmą kartą Bažnyčioje švenčiant Dievo Žodžio sekmadienį. 

Apdovanojimai ir vardai

1994 m. suteiktas Kauno m. garbės piliečio vardas.

1996 m. už aktyvią veiklą, ginant tikinčiųjų teises sovietinio režimo metais, apdovanotas Georgo von Hertlingo medaliu (įteiktas Regensburgo rotušėje, Vokietija).

1998 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.

1999 m. už veiklą, leidžiant ir redaguojant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ bei atgaivinant „Aušrą“, suteiktas VDU garbės daktaro vardas.

2002 m. už heroizmą, parodytą ginant Lietuvos katalikų bažnyčią okupacijos metais, už nuopelnus steigiant ir leidžiant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ įteiktas Šv. Pranciškaus Ksavero medalis (įteiktas Šv. Pranciškaus Ksavero universitete, Cincinatis, JAV).

2002 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.

2010 m. suteiktas Lazdijų r. garbės piliečio vardas.

2013 m. už nuopelnus Kauno miestui apdovanotas Santakos I-ojo laipsnio garbės medaliu.

2013 m. Laisvės premijos laureatas. 2013 12 03 d. LR Seimas, vadovaudamasis Laisvės premijų komisijos sprendimu, skyrė 2013 m. Laisvės premiją. Apdovanojimas įteiktas LR Seime 2014 m. Sausio 13-ąją, minint Laisvės gynėjų dieną. Laisvės premija skirta kaip kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto nariui.

2017 m. suteiktas Lietuvos šaulių sąjungos Garbės šaulio vardas už tarnystę Lietuvai ir Šaulių sąjungos vertybių puoselėjimą.

2019 m. skirta jubiliejinė Stasio Lozoraičio premija. Lietuvos žurnalistų draugijos skirta jubiliejinė Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą 2018“ buvo iškilmingai įteikta sausio 10 d. istorinėje Prezidentūroje Kaune.

Kraštotyrininkas, knygų autorius Petras Džervus gimė 1930 m. Punios kaime, Alytaus rajone. 1937–1943 m. mokėsi Punios pradinėje mokykloje, 1944–1947 m. – Punios progimnazijoje, 1947–1951 m. – Alytaus 1-ojoje vidurinėje – berniukų mokykloje, 1952–1956 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute rusų kalbos ir literatūros fakultete. Pedagogu jis tapo atsitiktinai, nes veterinarijos neleido studijuoti tuometinė valdžia.

1951–1952 m. P. Džervus buvo Pivašiūnų 7-metės mokyklos mokytojas, nuo 1956 m. – Punios vidurinės mokyklos rusų kalbos ir literatūros mokytojas.

Kai 1956-aisiais su pagyrimu baigė Vilniaus pedagoginį institutą, jam pasiūlė likti sostinėje, tačiau tėvas liepė grįžti į Punią ir čia mokytojauti.

 P. Džervus nesigaili jo paklausęs ir 44 metus gyvenimui rengė vietos jaunimą, 15 metų vadovavo vidurinės mokyklos kraštotyrininkams.

Už kraštotyrinę veiklą 1995 m. kovo 17 d. IX Lietuvos kraštotyros draugijos suvažiavime buvo išrinktas  garbės kraštotyrininku, jam suteiktas Lietuvos kraštotyrininko garbės vardas.

P. Džervus parašė Punios mokyklos istoriją ir 2003 m. išleido knygą „Punios mokykla“ (Punios mokyklai 490 m.). Kaupti medžiagą knygai pradėjo dar vadovaudamas vietos kraštotyros būreliui. „Po pamokų grįždavau namo ir pasinerdavau į istorinį serialą. Su padidinamuoju stiklu prie stalinės lempos analizuodavau senas knygas ir dokumentus“, – prisimena praeitį pedagogas.

P. Džervus taip pat parašė knygas „Smolnica – dingęs kaimas“ ir „Punios Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios istorija. 1425–2000“.

Knygas apie mokyklą, kaimą bei bažnyčią parašiusiam pedagogui 2003 m. buvo įteiktas premjero Algirdo Brazausko garbės raštas, 2005-aisiais skirtas konkurso Vytauto Nedzinsko vardui atminti apdovanojimas, 2017 m. už nuopelnus kultūrai padėką įteikė LR Seimo pirmininko pavaduotoja Rima Bakšienė,  2018 m. skirta Alytaus rajono savivaldybės mero Algirdo Vrubliausko padėka už dalyvavimą Alytaus rajono kultūriniame gyvenime, meistrišką žodį, kūrybą, bendruomeniškumą ir aktyvią visuomeninę veiklą.

P. Džervus yra entuziastingas ekskursijų vadovas po Punią, daug metų dalyvavo Punios ansamblio „Levandra“ veikloje.

Alytaus rajono garbės piliečio vardas P. Džervui suteiktas už nuopelnus Alytaus rajonui, kraštotyrinę bei visuomeninę veiklą, krašto istorijos puoselėjimą ir įamžinimą.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, kovotojas už nepriklausomybę, partizanų vadas, brigados generolas.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė 1918 m. kovo 6 d. Niu Britene, JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. 1936 m. A. Ramanauskas baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, Klaipėdos pedagoginį institutą, tęsė mokslus Kauno karo mokykloje ir baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą. A. Ramanauskas 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio 25 d. A. Ramanauskas tapo partizanu. Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui, 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu, 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

1949 m. vasario mėnesį A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo Prisikėlimo apygardos teritorijoje, Minaičių kaime, tarp Radviliškio ir Baisogalos, vykusiame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) deklaracija. A. Ramanauskas-Vanagas buvo paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu. Jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis, buvo apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.

1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas-Vanagas su žmona Birute Mažeikaite-Ramanauskiene buvo išduoti, suimti Kaune ir išvežti į LTSR KGB kameras. 1957 m. rugsėjo 24–25d. Vilniuje posėdžiavęs LTSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Žmona B. Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo nuteista 8 m. laisvės atėmimo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1997 m. gruodžio 22 d. A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. LR Prezidento dekretu – dimisijos brigados generolo laipsnis, įteisinti 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais. 1998 m. kovo 3 d. LR Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas.

1994 m. A. Ramanausko-Vanago vardu pavadinta Alytaus gimnazija. 2012 m. minint Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo žmonos partizanės Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės arešto 56-ųjų bei partizanų vado sušaudymo 55-ųjų metines, partizanų suėmimo vietoje prie Kampo ir Kalniečių gatvių sankryžos, Žaliakalnyje, Kaune buvo atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo.

2018 m. minimos Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osios gimimo metinės. LR Seimas, siekdamas pagerbti istorinę asmenybę, paskelbė 2018-uosius Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Tais pačiais metais Vilniaus Našlaičių kapinėse, archeologai rado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus.

G. Švabienė yra dainų kūrėja, kultūros ir švietimo darbuotoja. Gimė 1936-02-13 Vaickūniškės k., Lazdijų r. Nuo 1970  m. gyvena Luksnėnų k., Alytaus r. 

G. Švabienė yra baigusi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos vardo aukštesniąją muzikos mokyklą. 1970 m. atsikraustė gyventi ir dirbti į Alytaus rajono Luksnėnų kaimą. Jai vadovaujant, kultūros namai išgyveno tikrą klestėjimo laikotarpį: skinti laurai įvairiuose respublikiniuose konkursuose. G. Švabienė daug metų vadovauja moterų ansambliui „Alasėlis“, kuris pasirodymus rengia ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

G. Švabienė išleido ne vieną dainų albumą, dainų ir giesmių knygą. Ji rengia ir veda radijo laidas, puoselėja gimtąją dzūkišką tarmę, veda renginius ir groja, kuria dainas, eilėraščius, renginių scenarijus.

G. Švabienė yra aktyvi kaimo bendruomenės „Spindulys“ tarybos narė. 

Už nuopelnus kultūriniame darbe jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios kultūros švietimo darbuotojos vardas. 2014 m. Genovaitei Švabienei 55-erių metų kūrybinės veiklos sukakties proga įteikta Alytaus rajono savivaldybės mero padėka už gyvenimą, paskirtą kūrybai, muzikai ir dainai, dzūkų krašto kultūros ir tradicijų puoselėjimą o 2014 m. savivaldybės nominacijų konkurse „Metų geriausieji“ G. Švabienė išrinkta Metų kultūros darbuotoja.

Kandidatę Alytaus rajono garbės piliečio vardui suteikti pasiūlė Luksnėnų kaimo bendruomenės „Drūtas Dzūkas“ ir „Spindulys“.

Rasa Dičpetrienė, visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė.

„Gelbėkit vaikus“ įkurta 1991 m., yra nepolitinė, nevyriausybinė ir nereliginė, už vaiko teises kovojanti organizacija.

R. Dičpetrienė 1994 metais tapo organizacijos savanore, vadove – 2008 m., plėtoja ir įgyvendina projektus, skirtus apsaugoti vaikus nuo bet kokio smurto ir išnaudojimo, vadovauja organizacijai, kuri stengiasi rodyti humaniškos tėvystės būdus, nuosekliai ir kantriai skiepija visuomenės supratimą apie tai, kas yra suaugusiojo atsakomybė vaikui. VO „Gelbėkit vaikus“ dėka Lietuvoje atsirado vaikų dienos centrai, į kuriuos ateina vaikai iš socialiai remtinų šeimų.

Organizacija prisidėjo prie to, kad valstybėje atsirastų vaiko teisių kontrolieriaus institucija. VO „Gelbėkit vaikus“ iniciatyva 2006 m. Nemušimo įstatymas įtrauktas į Vaiko gerovės valstybės politikos įgyvendinimo planą.

Iš pastarųjų veiklų, kurias inicijavo R. Dičpetrienė, svarbi yra akcija „Augink atsakingai“, kuri skatina pozityvią tėvystę. Reikšmingos ir kitos jos iniciatyvos: „Saugi aplinka – saugus vaikas“, „Draugystė be sienų“.

 „Gelbėkit vaikus“ veiklą Alytaus rajone vykdo nuo 2007 metų: padeda ieškoti globėjų, vykdo mokymus, teikia metodinę pagalbą, aktyviai dalyvauja siekiant alternatyvos vaikų institucinei globai, stiprina nevyriausybines organizacijas, finansuoja gausių šeimų šventes, remia dienos centrus, skyrė paramą daugiavaikei šeimai, gyvenančiai Butrimonyse, namui įsirengti.

R. Dičpetrienė prisideda prie Alytaus rajono vardo garsinimo, rajoną pristatydama kaip gerų iniciatyvų pavyzdį.

Biografija

R. Dičpetrienė gimė 1970 12 04 Vilniuje. Čia ji baigė 23-iąją vidurinę mokyklą (dabar Vilniaus Simono Daukanto gimnazija), po kurios įstojo į Vilniaus medicinos mokyklą. Kelis metus dirbo medicinos seserimi Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Vėliau baigė anglų kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Edukologijos universitetas) ir nuo 1997 m. pradėjo dirbti skrydžių bendrovės „Scandinavian Airlines System“ (SAS) klientų aptarnavimo agente. 2004–2007 m. dirbo skrydžių bendrovėje „Air Baltic Corporation“ tiesioginių pardavimų vadove ir pardavimų vadove verslo klientams. 2005 m. buvo Amerikos komercijos rūmų valdybos nare. 2006–2007 m. buvo visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ valdybos nare, o nuo 2008 m. yra šios organizacijos generalinė direktorė. 2011–2012 tobulinosi profesionalios vadybos institute Didžiojoje Britanijoje.

Už savo veiklą R. Dičpetrienė gavo šiuos apdovanojimus: „Metų moteris“ už socialinę iniciatyvą „Augink atsakingai“ 2009 m., ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis 2016 m.

Įdomūs faktai

Rasos senelis Antanas Juška buvo aktyvus visuomenės veikėjas. Moteris įsitikinusi, kad kaip tik senelio dėka ji tapo tokia aktyvi ir jautri socialinėms problemoms, ir pabrėžia, koks svarbus yra geras tėvų, senelių pavyzdys vaiko asmenybės ir pasaulėžiūros formavimuisi, kaip svarbu tą pavyzdį turėti.

Rasa pati globoja mergaitę, anksčiau globojo dar du vaikus, kaip ji pati sako, padėjo jiems užaugti. Rasos vyras užaugo Alytuje.

Rasa nuo 23 metų aktyviai savanoriavo įvairiose organizacijose, taip pat ir „Gelbėkit vaikus“ bei vaikų globos namuose.

Tapusi vienuole buvo paskirta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos  Alytaus Šv. Jono Bosko skyriaus vyresniąja, vėliau buvo išrinkta Lietuvos provincijos provinciale, kurios pareigas ėjo dvi kadencijas.  1968 m. vyriausios vadovės paskyrimu buvo paskirta gyventi Rumbonyse.  D. K. Saboniūtė 2006 m. vėl buvo paskirta Alytaus Šv. Jono Bosko skyriaus seselių, Rumbonių parapijos namų vyresniąja, pareigas ėjo iki 2014 m. Sesuo ir šiandien rūpinasi parapijos senelių globos namų veikla, vaikų globa.

Rumbonių vienuolyne teikiama tiek socialinė, tiek dvasinė pagalba garbaus amžiaus senoliams bei vaikams. Vaikų, senelių globa, karitatyvine veikla parapija garsėjo ir sovietmečiu. Maskvos televizija net buvo sukūrusi filmą apie žmonių gerumą tokiame Dievo užmirštame Lietuvos kaime. Tačiau vietos valdžiai kliūdavo, jog Rumbonių bažnyčioje per iškilmes procesijose dalyvaudavo būriai vaikų, jaunuolių. Seserį D. K. Saboniūtę ne kartą sovietų valdžios atstovai visaip barė, baugino ištremti. Tačiau ji tų įspėjimų nepaisė ir toliau vaikus rengė Pirmajai Komunijai, mokė tikėjimo tiesų, gerumo, Dievo ir Tėvynės meilės, žmones ruošė santuokai. Vienuolė D. K. Saboniūtė kartu su kitomis vienuolėmis ir sovietmečiu globojo vaikus, kunigystę pasirinkusius jaunuolius, kurie atvykdavo į Rumbonis per atostogas, šventes.

Iki 2015 m. į gyvenimą iš Rumbonių vienuolyno išleisti 28 globotiniai. Pastaraisiais metais globojami 10 vaikų, pagalba teikiama trims jaunuoliams studentams. Seserys globojamus vaikus moko doros ir sąžiningumo, mylėti vyresnius žmones, nesmerkti savo tėvų ir suprasti tikrąsias vertybes. Globotiniai, jau radę savą gyvenimo taką, sugrįžta į Rumbonis kaip į namus.

D. K. Saboniūtė rūpinasi parapijos senelių globos namų veikla ir jų gyventojais. Šiuo metu juose gali gyventi 10 senolių moterų.

2010 m. seseriai D. K. Saboniūtei ir seseriai Sonatai Marčiulionytei už beatodairišką meilę ir globą įteiktas aukščiausias Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas „Gerumo žvaigždė“, skiriamas už ypatingus nuopelnus socialinės apsaugos ir darbo srityse.

„Jeigu reikia kančios, tebūnie“,– toks tikėjimas vedė D. K. Saboniūtę į priekį ir palaikė jos pasirinkimą bei ryžtą gyvenimą atiduoti vargšams ir ligoniams.

Danutei Konstancijai Saboniūtei suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas 2015 m. savivaldybės tarybos sprendimu.

Alma Adamkienė – Lietuvos filantropė, visuomenės veikėja, Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus žmona, gimė 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose. Tėvas Stasys Nutautas buvo prekybininkas, motina Ona Soblytė-Nutautienė talkino vyrui versle. Sovietų kariuomenei 1944 metais veržiantis į Lietuvą, Nutautų šeima turėjo pasitraukti į Vokietiją, vėliau – 1949 metais – į Jungtines Amerikos Valstijas. Alma Adamkienė Vokietijoje baigė Eikšteto gimnaziją, studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete Bavarijoje.   

Jungtinėse Amerikos Valstijose Alma Adamkienė dirbo plieno gamyklos laboratorijoje, draudimo bendrovėje. Nuo 1962-ųjų net dvidešimt penkerius metus vadovavo Adamkų įsigytai vasarvietei, tapusiai svarbiu lietuvybės centru, lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimų vieta.

1997 metų rudenį vykstant Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijai, Alma Adamkienė pradėjo labdaringą veiklą. 1998-aisiai Valdą Adamkų išrinkus Lietuvos Respublikos Prezidentu, ponia Alma įsitraukė į visuomeninę veiklą. 1999 metų kovo 17 dieną įsteigtas Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas, kurio pagrindinė misija – padėti vaikams, remti Lietuvos kaimo mokyklas, jose besimokančius vaikus ir vaikų globos namų auklėtinius.

Fondas teikė paramą 45 šalies mokykloms, tarp jų ir Alytaus rajono. Butrimonių gimnazijai skirta daugiau kaip 8000 knygų už beveik 150 000 Lt, sporto salės renovacijai – 35 tūkst. Lt. Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas rėmė gimnazijos gabių mokinių ugdymą, organizavo  konkursus, sudarė galimybes dalyvauti projektuose, stovyklose-pleneruose. Butrimonių gimnazija yra viena sėkmingiausių Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo paramą gavusių mokyklų. 2014 m. gegužės 31 d.  joje atidarytas fondo atminties kambarys.

Simno specialiajai mokyklai fondas padėjo įgyvendinti projektą „Esu žemės vaikas“, skyręs 26 000 Lt koreguojamosios kūno kultūros kabineto ir lavinamosios klasės modulinei įrangai įsigyti.

A. Adamkienės labdaros ir paramos fondas veiklą baigė šių metų birželio mėnesį. Per 15 metų paskirstė paramos daugiau nei už 14 milijonų Lt. Fondo veiklos archyvinė medžiaga bus perkelta į Prezidento Valdo Adamkaus biblioteką Kaune.

Almai Adamkienei noras padėti kitiems – natūrali dvasinė būsena, lydinti ją visą gyvenimą. Matyt, tai paveldėta iš tėvų, labdara užsiėmusių prieškario Lietuvoje.

Almai Adamkienei suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas 2014 m. savivaldybės tarybos sprendimu.

Juozas Berulis gimė 1936 m. Arciškonių kaime (Alytaus r., Miroslavo sen.) ūkininkų šeimoje. 1951 m. visa šeima buvo ištremta į Sibirą, Tomsko sritį. Tremtyje praleido tris metus. 1957 m.  baigė Miroslavo vidurinę mokyklą, vėliau studijavo astrofiziką ir kvantinę radiofiziką Maskvos valstybiniame M. Lomonosovo universitete.

Ilgus metus dirbo Maskvos P. Lebedevo fizikos instituto radioastronomijos observatorijoje, vėliau – šio instituto Astrokosminiame centre. 1977 m. parašė disertaciją „Sužadinto vandenilio Hll sričių kosmose tyrinėjimas pagal jų radiospinduliavimą milimetriniame radijo bangų diapazone“ ir apgynė Gamtos mokslų daktaro vardą.

 Nuo 1992 m. dirbo  Rusijos  Mokslų  Akademijos  Astrokosminiame centre ir Kauno technologijos universiteto moksliniame centre „Vibrotechnika“. J. Berulis vadovavo 2011 m. į orbitą iškelto kosminio aparato radiointerferometro kūrimui.

1996 m. suteiktas Jungtinių Amerikos Valstijų Mokslų Akademijos nario vardas.

Aldona Česaitytė-Nenėnienė gimė 1949 m. spalio 13 d.  Daugirduose, Krokialaukio valsčiuje. Mirė 1999 m. balandžio 3 d. palaidota Petrašiūnų kapinėseKaune.

Keturias klases baigusi Daugirdų pradinėje mokykloje, toliau mokėsi Krokialaukio vidurinėje mokykloje. Buvo darbšti, pareiginga. Todėl baigusi aštuonias klases būsimoji olimpietė nusprendė atsisveikinti su mokykla, įgyti profesiją ir padėti sunkokai besiverčiantiems tėvams.

1968 metais ji įstojo į Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, kurį baigė 1972-aisiais.

Nuo 1974 metų A. Česaitytė-Nenėnienė dirbo Kauno kūno kultūros ir sporto komiteto instruktore. 1976-aisiais suteiktas TSRS nusipelniusios sporto meistrės vardas. 1971-1982 metais - Kauno „Žalgirio” moterų rankinio komandos žaidėja ir kapitonė, 1974–1982 m. TSRS moterų rankinio rinktinės žaidėja, 1978, 1980, 1982 metais - Lietuvos moterų rankinio čempionė, pasaulio čempionatų, 1976 m. Monrealio olimpinių žaidynių ir 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių čempionė.

Graži ir įvairiaspalvė iškovotų medalių kolekcija. 1982 metais Aldona Česaitytė-Nenėnienė tapo TSRS moterų rankinio taurės laimėtoja. Ji atkakliai siekė užsibrėžto tikslo ir neapsvaigo nuo didžiausių sporto pergalių ir šlovės. Išliko tokia pati - paprasta.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškių vienkiemyje (dab. Rokiškio r.), valstiečių šeimoje. Baigęs Panemunio pradinę mokyklą, 1892 m. Įstojo į Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnaziją. 1896 m. iš jos kartu su būreliu lietuvių katalikų moksleivių buvo pašalintas, nes atsisakė melstis rusiškai. 1897-1901 m. mokėsi Vilniaus dvasinėje seminarijoje. Studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Gavęs kunigo šventimus, 1904 m. V. Mironas grįžo Į Vilnių. Buvo paskirtas privačių miesto mokyklų kapelionu. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, suaktyvėjo tautinė lietuvių veikla, Į ją įsitraukė ir V. Mironas. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame lietuviai įvardijo tautos politinius, kultūrinius ir ekonominius tikslus. 1905-1906 m. kunigas talkino Lietuvoje steigiant krikščioniškas demokratines partijas, bet greit nutolo nuo partinės veiklos.

Daug laiko V. Mironas skyrė tautiniam kultūriniam ir visuomeniniam darbui: dalyvavo kuriant Lietuvių mokslo draugiją, rengiant 1907 m. vykusią pirmąją lietuvių dailės parodą, buvo lietuviškas mokyklas Vilniaus krašte steigusios ir globojusios „Ryto“ švietimo draugijos vienas iš kūrėjų, rūpinosi lietuviškos spaudos leidyba, rėmė ją. Kartu su kitais dvasininkais leido Vilniaus krašto žmonėms skirtą savaitraštį „Aušra“. Pirmojo pasaulinio karo metais lėšomis ir maisto produktais rėmė Lietuvių komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti.

V. Mironas prisidėjo prie 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengimo. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, iki 1918 m. vasario 15 d. dirbo jos antruoju vicepirmininku. Kartu su kitais Tarybos nariais 1918 m. vasario 16 d. pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.

1918 m. V. Mironas tapo Tautos pažangos partijos (vėliau Lietuvių tautininkų sąjunga) nariu, kaip jos atstovas pateko Į 1926-1927 m. dirbusį Trečiąjį Seimą. 1928-1929 m. vadovavo Tikybos reikalų departamentui prie Švietimo, vėliau Vidaus reikalų ministerijos. 1929 m. buvo paskirtas vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, šias pareigas ėjo iki 1938 m. kovo pabaigos. 1927-1939 m. - vienas iš Tautininkų sąjungos vadovų, 1939 m. - jos pirmininkas. 1928 m. Įkurtos bendrovės „Pažanga“, leidusios knygas ir tautininkų periodinę spaudą, vienas iš steigėjų, vadovybės narys, kurį laiką - pirmininkas. Signataras tarpininkavo teikiant Lietuvos vyriausybės piniginę paramą Vilniaus lietuvių organizacijoms.

Prezidento įgaliotas V. Mironas 1938 m. sausio-vasario mėn. atstovavo Lietuvai derybose su Lenkija. 1938 m. kovo 24 d.-1939 m. kovo 29 d. signataras buvo dviejų ministrų kabinetų vadovas. Jo sudaryti kabinetai tęsė pirmtakų vidaus politiką, rūpinosi socialinės saugos Lietuvoje stiprinimu. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse vyriausybė turėjo spręsti nelengvus užsienio politikos klausimus, vylėsi rasti Lietuvai priimtinus sprendimus.

1939 m. pavasarį V. Mironas išvyko į savo ūkį Bukaučiškėse (dab. Alytaus r.). Lietuvą okupavus, 1940 m. rugsėjo 12 d. buvo areštuotas, 1941 m. birželį iš kalėjimo išlaisvintas. 1944-1947 m. V. Mironas buvo dar triskart areštuotas ir kalinamas, 1947 m. nubaustas 7 metų kalėjimo bausme. Signataras mirė 1953 m. vasario 18 d. Vladimiro kalėjime Rusijoje. Jo amžino poilsio vieta nežinoma. 2007 m. Vilniuje, Rasų kapinėse atidengtas kenotafas Vlado Mirono, Kazimiero Bizausko ir Stepono Kairio atminimui.

Janina Irena Gruodienė gimė 1934 m. gegužės 18 d. Bagušiškių k., Alytaus rajone.

1940-1945 m. mokėsi Pocelonių (Alytaus r.) pradinėje mokykloje, 1945-1953 m. - Alytaus 2- ojoje mergaičių gimnazijoje, 1953 m. lankė mokytojų kursus Vilniuje, 1954-1958 m. Vilniaus pedagoginiame institute (VPI) studijavo rusų kalbą ir literatūrą, 1959-1964 m. - Vilniaus universitete (VU) lietuvių kalbą ir literatūrą. 1969-1973 m. VPI studijavo pedagogiką ir psichologiją. 1973 m. ir 1974 m. respublikiniuose studentų mokslinių darbų konkursuose buvo apdovanota I laipsnio diplomais.

Buvusi Nemunaičio mokyklos mokytoja, Lietuvos pedagoginio instituto mokslinė bendradarbė, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogė ir administratorė, Kaišiadorių vyskupijos Nemunaičio parapijos „Caritas“ vadovė, Alytaus rajono savivaldybės tarybos narė. Vadovaudama „Caritas“ organizacijai, organizavo gerumo akcijas. Už bažnytinę ir kultūriną veiklą suteiktas garbės parapijietės vardas.

J. Gruodienė yra Pastoracinės tarybos sekretorė, priklauso Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Alytaus apskrities literatų klubui „Tėkmė“. Tautodailininkė, 2008 m. pelnė Alytaus rajono nominaciją „Kaimo bendruomenės šviesulys“.

Išleido 7 prozos ir poezijos knygas. Surengė per 20 tapybos parodų Vilniuje, Alytuje, Merkinėje, Nemunaityje ir kituose miestuose ir miesteliuose.

Bronius Špakauskas gimė 1954 m. sausio 8 d. Irkutsko srityje, Rusijoje. Su tėvais grįžo į Alytaus rajono Atesninkų I kaimą, Simno seniūniją, tėvo tėviškę, kur prabėgo jo vaikystė.

B. Špakauskas mokėsi Simno vidurinėje mokykloje. Ją baigęs 1971 metais, įstojo į Kauno medicinos universitetą.

B. Špakauskas daugiau kaip 30 metų dirba neurochirurgijos srityje, 11 metų vadovauja Kauno medicinos universiteto klinikos Stuburo ir periferinių nervų chirurgijos skyriui. Tai vienintelis Lietuvoje tokio pobūdžio skyrius, teikiantis kvalifikuotą ir specializuotą pagalbą sergantiems stuburo, nugaros smegenų ir periferinės nervų sistemos ligomis.

B. Špakausko darbo ir mokslo tyrinėjimų kryptis - stuburo ligų chirurginis gydymas, 1993 metais jam suteikta aukščiausia gydytojo neurochirurgo kvalifikacinė kategorija. Jis įdiegė naujas stuburo ligų gydymo metodikas, yra minimaliai invazinių stuburo operacijų pradininkas Lietuvoje.

B. Špakauskas yra paskelbęs daugiau kaip 100 spausdintų darbų stuburo chirurgijos klausimais šalies ir užsienio medicinos spaudoje, skaito pranešimus tarptautiniuose neurochirurgų forumuose.

B. Špakauskas vadinamas auksinių rankų chirurgu, gerai žinomas mūsų šalyje ir užsienyje. Aukščiausios kvalifikacinės kategorijos neurochirurgas per trisdešimt darbo metų sukaupė didžiulę patirtį, išugdė nemažą būrį jaunų specialistų.

B. Špakausko šūkis: „Niekas nepasiekiama be entuziazmo!“

Antanas Kmieliauskas gimė 1932 m. kovo 8 d. Alytaus r., Olendernės k., mokėsi Butrimonių pradžios mokykloje ir progimnazijoje. 1951-1957 m. Valstybiniame dailės institute studijavo tapybos specialybę, pirmieji kūriniai buvo sukurti gimtajai Butrimonių bažnyčiai.

A.Kmieliauskas yra Vilniaus dailės akademijos profesorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, vienas universaliausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų, nuo pat pirmųjų savarankiškos kūrybos žingsnių tolygiai dirbantis skulptūros, grafikos, molbertinės tapybos ir freskos srityse. Didžioji jo kūrybos dalis, ypač religinė dailė, ilgą laiką buvo nepelnytai ignoruojama. Savito braižo dailininko kūryba, pagrįsta ir fundamentaliomis klasikinio ir modernistinio Europos meno tradicijomis, yra reikšminga mūsų dailės ir apskritai lietuvių kultūros dalis.

Savo tėvynei, jos kultūrai jis nuveikė nenusakomai daug. Šis unikalus dailininkas – įvairių meno sričių ir šakų kūrėjas, mąstytojas ir dėstytojas, išleidęs į gyvenimą ištisą būrį dailininkų. Plati ir turtinga jo kūryba – apie 30 paveikslų, freskos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Dauguose, Rainiuose, apie 400 ekslibrisų, kelios dešimtys grafikos lakštų, arti 50 skulptūrų.

A.Kmieliauskas yra surengęs ne vieną personalinę parodą, dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, už darbus apdovanotas reikšmingais apdovanojimais, Lietuvos nacionalinė premija skirta už Rainių Kančios koplyčios freskas.

A. Kmieliauskas mirė 2019 m. rugpjūčio 31 d. 

Gimė 1934 metais gegužės 12 dieną Rokiškyje, darbininkų šeimoje. Baigęs Rokiškio pradinę mokyklą, mokslus tęsė Rokiškio vidurinėje mokykloje. 1954 metais atliko karinę tarnybą tarybinėje armijoje Rylsko miestelyje, Kursko srityje.

1957 metais dirbo Rokiškio mechaninėje dirbtuvėje „Plūgas,“ o 1958 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Po penkerių metų, 1963-iųjų metų balandžio 10 dieną, buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Pivašiūnus, vėliau perkeltas į Krikštynų parapiją Ukmergės rajone, kur buvo paaukštintas į klebono pareigas. Nuo 1969 metų dirbo klebonu Punioje, o nuo 1976 metų kunigauja Alovės parapijoje, 23-ejus metus ir prižiūri Ryliškių parapiją.

Klebono Stanislovo Stankevičiaus akiratyje – ir bažnytinio, ir pasaulietinio, ir kariško gyvenimo akimirkos. Su fotoaparatu ir vaizdo kamera klebonas nesiskiria jau ne vieną dešimtmetį. Fotografuoti pradėjo dar būdamas klieriku Krikštynų parapijoje.

Klebonas ne tik filmuoja, fotografuoja įvairias bažnyčias ar pasaulietiškas šventes, bet ir už kadro apie jas pasakoja, dalyvius kalbina. O paskui atveža filmus ir rodo žmonėms (net nedidelį vežiojamą televizorių tam reikalui turi), nemenku filmuotos medžiagos archyvu pasigirti gali.

Tai mylimas ir parapijiečių gerbiamas žmogus, atliekantis kilnią kunigystę, sielovados ir dvasingumo sklaidą, daug prisidėjęs atstatant Ryliškių bažnyčia, nuolat besirūpinantis savo parapijiečiais, mylintis kariškius ir šaulius, nuolat bendraujantis su mokyklomis, kaimo bendruomenėmis, kuklus ir supratingas, aktyvus bendruomenės pagalbininkas įvairiuose renginiuose, sugebantis savo atvirumu ir nuoširdumu suburti žmones. Tolerancija, pagarba kito nuomonei – šių vertybių pamatu jis grindžia ir bendravimą su paaugliais, jaunimu, džiaugiasi, kai su jais susikalba.

2007 metais buvo apdovanotas Alytaus rajono metų geriausio dvasininko titulu. Anot Klebono Stanislovo Stankevičiaus, pabuvimas Dievo namuose – tarsi ilgai lauktos atostogos, kai dažnas pagaliau randa laiko pabūti su savimi.